2“Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei.

3Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma.

4Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk.

5Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave.

6Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose”.

7Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temaniui Elifazui: “Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas. 8Dabar imkite septynis jaučius bei septynis avinus, eikite pas mano tarną Jobą ir juos aukokite kaip deginamąją auką už save, o mano tarnas Jobas melsis už jus. Aš išklausysiu jo maldas ir nebausiu jūsų, kaip esate nusipelnę, nes jūs nekalbėjote apie mane teisingai kaip mano tarnas Jobas”. 9Tuomet temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras padarė, ką Viešpats buvo jiems įsakęs, o Viešpats išklausė Jobą.

10Kai jis meldėsi už savo draugus, Viešpats išvadavo Jobą ir davė jam visko dvigubai, negu jis anksčiau turėjo. 11Pas jį atėjo jo broliai, seserys ir visi jo pirmiau buvę pažįstami; jie valgė duoną su juo jo namuose, užjautė jį ir guodė nelaimėje, kurią Viešpats jam buvo siuntęs; kiekvienas dovanojo jam pinigų ir auksinį auskarą. 12Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę. Jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių. 13Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris. 14Pirmosios vardas buvo Jamima, antrosios­Kecija ir trečiosios­ Keren Hapucha. 15Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldėjimą tarp jų brolių. 16Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos. 17Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo dienomis.