2“Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

3Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

4Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

5Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

6Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

7Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

8Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

9Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

10Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

11Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

12Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

13Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

14Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

15Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

16Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,

17nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

18Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

19Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

20Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

21O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

22Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.